Sparta: Daugiau Nei Mitai – Tikroji Karių Valstybės Istorija

Kai išgirstame žodį „Sparta“, vaizduotėje iškyla raumeningi kariai raudonais apsiaustais, legendinis karalius Leonidas ir didvyriškas 300 spartiečių pasipriešinimas persų armijai Termopilų perėjoje. Šis įvaizdis, sustiprintas filmų ir knygų, yra galingas, tačiau jis atskleidžia tik nedidelę dalį to, kas iš tiesų buvo Sparta. Tai buvo valstybė, pastatyta ant geležinės disciplinos, negailestingo pragmatizmo ir nuolatinės baimės. Norint suprasti Spartą, reikia pažvelgti giliau už mitų ir atskleisti sudėtingą socialinę, politinę ir karinę sistemą, kuri beveik tris šimtmečius dominavo senovės Graikijoje.

Sparta nebuvo panaši į jokį kitą graikų miestą-valstybę (polį). Kol Atėnuose klestėjo demokratija, filosofija ir menas, Sparta pasirinko visiškai kitokį kelią. Visas jos egzistavimas buvo pajungtas vienam tikslui – sukurti neprilygstamą karinę jėgą. Šis tikslas persmelkė kiekvieną gyvenimo aspektą: nuo vaiko gimimo iki valdymo struktūros. Tačiau ši sistema turėjo savo kainą – ji buvo pastatyta ant didžiulės pavergtos populiacijos, helotų, pečių, o baimė prieš jų sukilimą tapo pagrindiniu Spartos visuomenės varikliu.

Visuomenės Pamatas: Spartiečiai, Perioikai ir Helotai

Norint perprasti Spartos esmę, pirmiausia reikia suprasti jos griežtą socialinę piramidę, kurią sudarė trys pagrindinės grupės. Kiekvienos jų vaidmuo buvo aiškiai apibrėžtas ir nekeičiamas.

Spartiečiai (Spartiatai): Valstybės Šerdis

Pačioje viršūnėje buvo spartiečiai – pilnateisiai piliečiai, grynakraujai dorėnų palikuonys. Jų skaičius niekada nebuvo didelis, piko metu siekė galbūt 8000–9000 vyrų. Būti spartiečiu reiškė ne privilegiją, o visą gyvenimą trunkančią pareigą valstybei. Jie negalėjo dirbti jokio kito darbo, išskyrus karybą. Jiems buvo draudžiama užsiimti prekyba, amatais ar žemės ūkiu. Visą jų gyvenimą – nuo gimimo iki mirties – kontroliavo valstybė, o pagrindinis tikslas buvo tapti tobula kovos mašinos dalimi.

Kiekvienas spartietis gaudavo žemės sklypą (klaros), kurį dirbo helotai. Tai užtikrino ekonominį pagrindą, leidžiantį jiems visą laiką skirti kariniam rengimui. Jų gyvenimas buvo viešas ir bendruomeniškas, o didžiausia vertybė – ne asmeninė gerovė, o valstybės šlovė ir saugumas.

Perioikai: Laisvi, Bet Ne Piliečiai

Aplink Spartos miestą, Lakonijos ir vėliau Mesenijos žemėse, gyveno perioikai (graikiškai „gyvenantys aplinkui“). Tai buvo laisvi žmonės, tačiau neturintys Spartos pilietybės ir politinių teisių. Jie buvo amatininkai, pirkliai, kalviai ir jūreiviai. Būtent perioikai gamino ginklus, šarvus ir kitus būtinus daiktus spartiečių armijai. Jie taip pat turėjo pareigą tarnauti kariuomenėje, paprastai kaip hoplitai atskiruose būriuose.

Nors perioikai negalėjo dalyvauti Spartos politiniame gyvenime, jų padėtis buvo kur kas geresnė nei helotų. Jie turėjo savo bendruomenes, valdė nuosavybę ir buvo gyvybiškai svarbūs Spartos ekonomikai, kurią patys spartiečiai sąmoningai ignoravo.

Helotai: Pavergtoji Tauta

Visos Spartos sistemos pagrindas buvo helotai. Tai nebuvo privatūs vergai, kaip kitur Graikijoje, o valstybei priklausanti pavergta populiacija, daugiausia Mesenijos gyventojai, kuriuos Sparta užkariavo per ilgus ir kruvinus karus. Helotai buvo pririšti prie žemės (klaros) ir privalėjo atiduoti didžiąją dalį derliaus savo šeimininkui spartiečiui.

Jų gyvenimas buvo nepaprastai sunkus ir kupinas pažeminimų. Spartiečiai nuolat rengdavo parodomąsias baudimo akcijas, kad įbaugintų helotus ir užkirstų kelią bet kokioms sukilimo mintims. Helotų skaičius smarkiai viršijo spartiečių skaičių (kai kuriais skaičiavimais, santykis galėjo būti net 7:1), todėl nuolatinė sukilimo baimė tapo Spartos politikos ir gyvenimo būdo ašimi. Būtent ši baimė lėmė būtinybę sukurti nepalaužiamą karinę jėgą, galinčią bet kada numalšinti vidinį priešą.

Agogė: Kario Kalvė

Spartos karinio pranašumo paslaptis slypėjo unikalioje ir negailestingoje auklėjimo sistemoje, vadinamoje agoge. Tai buvo privalomas valstybinis ugdymas visiems spartiečių berniukams, prasidedantis nuo septynerių metų amžiaus.

Viskas prasidėdavo nuo gimimo. Kiekvieną naujagimį apžiūrėdavo seniūnų taryba (gerusija). Jei kūdikis būdavo silpnas, ligotas ar turėdavo fizinių trūkumų, jis būdavo paliekamas mirti Taigeto kalno papėdėje. Išgyventi galėjo tik stipriausi.

Sulaukę septynerių, berniukai būdavo atimami iš šeimų ir apgyvendinami kareivinėse, kur prasidėdavo jų ilgas ir sunkus kelias į kario statusą. Jie buvo skirstomi į būrius, kuriems vadovavo vyresni jaunuoliai. Gyvenimo sąlygos buvo sąmoningai kuriamos atšiaurios: jie miegojo ant nendrių patalų, kuriuos turėjo pasidaryti patys, vilkėjo vieną drabužį ištisus metus ir gaudavo minimalų maisto davinį. Buvo skatinama vogti maistą, tačiau pagautas vagis būdavo žiauriai baudžiamas – ne už vagystę, o už tai, kad buvo pagautas. Tai turėjo ugdyti gudrumą ir išradingumą.

Fizinis rengimas buvo brutalus. Berniukai mokėsi bėgioti, imtis, svaidyti ietį ir diską. Jie buvo nuolat mušami ir verčiami kovoti tarpusavyje, kad užsigrūdintų ir nebijotų skausmo. Tačiau agogė nebuvo vien fizinis rengimas. Jaunuoliai mokėsi skaityti ir rašyti (tiek, kiek būtina), dainuoti karines dainas ir šokti ritualinius šokius. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas disciplinai, pagarbai vyresniesiems ir besąlygiškam paklusnumui. Jie taip pat buvo mokomi lakoniško kalbėjimo – gebėjimo išreikšti mintį trumpai ir aiškiai, be nereikalingų žodžių.

Vienas šiurpiausių agogės elementų buvo Kriptėja (Krypteia). Tai buvo savotiška slaptoji policija, kurioje tarnavo gabiausi jaunuoliai. Jų užduotis buvo slapta klajoti po helotų kaimus ir be jokios priežasties žudyti stipriausius ir drąsiausius helotus. Taip buvo ne tik slopinamas potencialus pasipriešinimas, bet ir ugdomas jaunųjų karių žiaurumas bei gebėjimas žudyti be dvejonių.

Sulaukęs 20 metų, jaunuolis tapdavo pilnaverčiu kariu. Tačiau jo išbandymai nesibaigdavo. Jis privalėjo būti priimtas į vieną iš vyrų valgymo grupių – sisitiją (syssitia). Tai buvo bendros vakarienės, kuriose kasdien dalyvaudavo po 15 karių. Kiekvienas narys privalėjo įnešti savo dalį maisto produktų iš savo žemės sklypo. Būti nepriimtam į sisitiją reiškė didžiausią gėdą ir pilietinių teisių praradimą. Tik sulaukę 30 metų spartiečiai gaudavo visas politines teises ir galėjo gyventi su savo šeima, nors iki 60 metų privalėjo kasdien vakarieniauti kareivinėse.

Spartos Moterys: Laisvesnės Nei Atėnietės

Nors Spartos pasaulis sukosi aplink vyrus karius, moterų padėtis šioje visuomenėje buvo išskirtinė visoje senovės Graikijoje. Skirtingai nuo atėniečių, kurios visą gyvenimą praleisdavo uždarytos namuose, Spartos moterys turėjo kur kas daugiau laisvės ir teisių.

Jų pagrindinė pareiga valstybei buvo gimdyti stiprius ir sveikus vaikus – būsimus karius. Kad įvykdytų šią pareigą, mergaitės, kaip ir berniukai, gaudavo valstybinį išsilavinimą. Jos sportavo, mokėsi bėgioti, imtis, svaidyti diską ir ietį. Buvo tikima, kad tik stipri ir sveika motina gali pagimdyti stiprų palikuonį. Spartietės taip pat mokėsi muzikos, šokių ir poezijos.

Spartos moterys galėjo paveldėti ir valdyti turtą. Kadangi vyrai didžiąją laiko dalį praleisdavo kareivinėse ar karo žygiuose, būtent moterys tvarkė ūkį ir prižiūrėjo šeimos turtą. Kai kuriais laikotarpiais moterys valdė net iki 40% visos Spartos žemės. Jos garsėjo savo tiesumu, aštriu protu ir patriotizmu. Garsus posakis, priskiriamas spartietei motinai, išlydinčiai sūnų į karą: „Grįžk su skydu arba ant jo“ (gr. ἢ τὰν ἢ ἐπὶ τᾶς), puikiai atspindi jų mentalitetą.

Unikali Valdymo Sistema

Spartos politinė sistema buvo tokia pat unikali kaip ir jos socialinė struktūra. Tai buvo sudėtingas mišinys, jungiantis monarchijos, oligarchijos ir demokratijos elementus.

• Du karaliai (Diarchija): Sparta visada turėjo du karalius iš dviejų skirtingų dinastijų – Agiadų ir Euripontidų. Jų valdžia nebuvo absoliuti. Pagrindinės jų funkcijos buvo karinės (jie vadovavo armijai žygiuose) ir religinės.
• Gerusija (Seniūnų taryba): Tai buvo galingiausias valdžios organas. Jį sudarė 28 vyrai, vyresni nei 60 metų, išrinkti iki gyvos galvos, ir du karaliai. Gerusija veikė kaip aukščiausiasis teismas ir rengė įstatymų projektus, kurie vėliau buvo teikiami svarstyti susirinkimui.
• Eforai (Prižiūrėtojai): Penki eforai buvo kasmet renkami iš visų piliečių. Jie turėjo milžinišką galią: galėjo vetuoti karalių sprendimus, šaukti gerusijos ir susirinkimo posėdžius, kontroliavo agogę ir netgi galėjo teisti pačius karalius. Eforai buvo atsakingi už kasdienį valstybės valdymą ir helotų priežiūrą.
• Apela (Tautos susirinkimas): Jį sudarė visi pilnateisiai spartiečiai vyrai nuo 30 metų. Apela rinkdavo eforus ir gerusijos narius bei balsuodavo dėl įstatymų, karo ir taikos klausimų. Tačiau jų galios buvo ribotos – jie galėjo tik pritarti arba atmesti gerusijos pateiktus siūlymus, bet ne juos keisti ar siūlyti naujus.

Nuosmukis ir Palikimas

Ilgus šimtmečius Spartos karinė sistema atrodė neįveikiama. Ji dominavo Peloponeso pusiasalyje ir sėkmingai laimėjo Peloponeso karą prieš Atėnus. Tačiau sistema, kuri atnešė Spartai šlovę, galiausiai tapo ir jos pražūties priežastimi.

Pagrindinė problema buvo nuolat mažėjantis piliečių (spartiečių) skaičius. Dėl nuolatinių karų, griežtų pilietybės suteikimo taisyklių ir ekonominės nelygybės (kai kurie spartiečiai prarasdavo savo žemes ir kartu pilietybę) karių gretos retėjo. Ši problema, vadinama oligantropija (žmonių trūkumu), darė Spartą vis labiau pažeidžiamą.

Lemiamas smūgis buvo suduotas 371 m. pr. Kr. Leuktros mūšyje. Tėbų karvedys Epaminondas, naudodamas naują taktiką (įstrižąją rikiuotę), sutriuškino iki tol nenugalima laikytą Spartos falangą. Šis pralaimėjimas ne tik pakirto Spartos karinę galią, bet ir lėmė Mesenijos praradimą. Netekusi helotų, kurie buvo jos ekonomikos pamatas, Sparta nebegalėjo atsigauti. Ji prarado savo dominavimą Graikijoje ir pamažu tapo antrarūše valstybe.

Nepaisant savo žlugimo, Sparta paliko gilų pėdsaką Vakarų civilizacijoje. Sąvokos „spartietiškas“ ir „lakoniškas“ iki šiol vartojamos apibūdinti discipliną, santūrumą ir gebėjimą kalbėti trumpai. Spartos idealas – pasiaukojantis karys, ištikimas savo valstybei – įkvėpė daugybę karinių ir politinių mąstytojų per visą istoriją.

Sparta buvo paradoksų kupina vieta: valstybė, suteikusi moterims neįprastų laisvių, bet kartu žiauriai engusi didžiąją dalį savo gyventojų; visuomenė, kuri niekino turtą, bet buvo visiškai priklausoma nuo pavergtųjų darbo. Tai buvo unikalus socialinis eksperimentas, parodęs, kokių aukštumų ir kokių baisybių galima pasiekti, kai visas visuomenės gyvenimas yra pajungtas vienam negailestingam tikslui.