Kreta: Daugiau nei atostogos – gyvenimo būdas tarp kalnų ir jūros
Kai lėktuvas pradeda leistis virš Viduržemio jūros mėlynės ir pro debesis išnyra didžiausia Graikijos sala, daugelis keliautojų mano, kad žino, kas jų laukia. Standartiniai viešbučiai, graikiškos salotos ir šiek tiek saulės. Tačiau Kreta yra meistrė griauti stereotipus. Tai ne tik dar viena atostogų kryptis; tai atskira visata, valstybė valstybėje, turinti savo dialektą, savo muziką, savo pasididžiavimą ir kraštovaizdį, kuris keičiasi kas dešimt kilometrų.
Ši sala yra per didelė, kad ją „įveiktumėte” per savaitę, ir per daug turtinga, kad būtų galima tiesiog gulėti prie baseino. Kreta reikalauja judesio, smalsumo ir atviros širdies. Čia susiduria atšiaurūs, snieguoti kalnai ir egzotiški, Karibus primenanti paplūdimiai, o senovės civilizacijų griuvėsiai ramiai stūkso šalia modernių kavinukių šurmulio. Jei ieškote tikrojo Graikijos skonio – ne to, kuris supakuotas į blizgančius turistinius lankstinukus, o to, kuris kvepia čiobreliais, ožkų sūriu ir laisve – jūs pasirinkote teisingai.
Keturi Kretos veidai: Kurį regioną pasirinkti?
Kreta administraciškai ir kultūriškai padalinta į keturis pagrindinius regionus, kurie driekiasi iš vakarų į rytus. Kiekvienas jų turi savitą charakterį, todėl planuojant kelionę, svarbu suprasti, koks „vibe’as” jums artimiausias.

Chanija: Romantikos ir žalumos lopšys
Vakarinė salos dalis, kurios karūna – Chanijos miestas, dažnai tituluojama gražiausiu salos regionu. Ir tam yra pagrindo. Venecijos uostas su savo garsiuoju švyturiu, siauros senamiesčio gatvelės, kuriose susipina venecijietiška ir osmanų architektūra, sukuria neįtikėtiną atmosferą. Tačiau Chanijos regionas – tai ne tik miestas. Tai ir Baltieji kalnai (Lefka Ori), kurie žiemą būna padengti sniegu, ir patys žaliausi slėniai saloje. Būtent čia rasite garsiausius „atvirukinius” paplūdimius, tačiau pasiruoškite – vasaros sezono metu čia suplūsta minios romantikos ieškotojų.
Retimnas: Istorijos labirintai ir studentiška dvasia
Judant į rytus, pasitinka Retimnas. Tai miestas, kuris sugeba subalansuoti kurortinį šurmulį su autentišku gyvenimu. Čia veikia universitetas, todėl miestas gyvas ne tik vasarą. Retimno senamiestis yra vienas geriausiai išsilaikiusių Renesanso laikotarpio miestų visoje Graikijoje. Virš miesto stūksanti Fortezza tvirtovė primena apie strateginę salos reikšmę istorijos tėkmėje. Šis regionas puikiai tinka tiems, kurie nori „aukso vidurio” – gerų smėlio paplūdimių šiaurėje ir laukinių tarpeklių bei vienuolynų pietuose.
Heraklionas: Chaosas, vynas ir civilizacijos ištakos
Salos sostinė dažnai nepelnytai ignoruojama kaip tik tranzitinis taškas su oro uostu. Taip, Heraklionas yra triukšmingas, betoniškas ir chaotiškas miestas. Tačiau būtent čia plaka Kretos ekonominė širdis. Čia rasite neįkainojamą Archeologijos muziejų, kuriame saugomi Mino civilizacijos lobiai, ir, žinoma, Knoso rūmus – mitinį labirintą, kuriame, pasak legendos, gyveno Minotauras. Už miesto ribų, Herakliono regionas atsiskleidžia kaip vyndarių kraštas. Archanes ir Peza apylinkėse bręsta geriausi salos vynai.
Lasiitis: Ramybė ir prabanga rytuose
Labiausiai į rytus nutolęs regionas su sostine Agios Nikolajos. Tai kontrastinga vieta: čia rasite ir prabangiausių Graikijos viešbučių Elundos kurorte, ir visiškai laukinių, turistų mažai lankomų kampelių Sitijos apylinkėse. Lasiitis garsėja savo vėjo malūnais Lasičio plynaukštėje ir mistiška Spinalongos sala, kurioje kadaise buvo raupsuotųjų kolonija. Tai regionas ieškantiems lėtesnio tempo ir vizualinio grožio.
Vandens stichija: Paplūdimiai, kurie priverčia aikčioti
Kreta turi daugiau nei 1000 kilometrų pakrantės, todėl paplūdimių čia yra šimtai. Tačiau keletas jų yra tapę salos vizitine kortele, kurią pamatyti tiesiog būtina, net jei nesate „pliažo žmogus”.
- Elafonisi: Pietvakariuose esantis stebuklas. Seklus, krištolo skaidrumo vanduo ir smėlis, kuris tam tikroje šviesoje nusidažo rožine spalva dėl smulkių kriauklyčių duženų. Tai vieta, kuri atrodo lyg perkelta iš Maldyvų. Patarimas: atvykite čia 8-9 valandą ryto, kol neatvažiavo autobusai, ir turėsite rojų tik sau.
- Balos lagūna: Tai vieta, kurią matėte ant kiekvieno Kretos kalendoriaus. Laukinė lagūna su balto smėlio juostomis ir turkio spalvos vandeniu. Pasiekti ją galima dviem būdais: laivu iš Kisamos uosto (patogu, bet riboja laiką) arba automobiliu ir pėsčiomis (reikalauja pastangų, bet vaizdas leidžiantis nuo kalno atperka viską).
- Preveli: Tai ne šiaip paplūdimys, o upės žiotys. Iš kalnų atitekanti upė įteka į Libijos jūrą, o jos krantai apaugę natūralia palmių giraitę. Jausmas toks, lyg būtumėte Afrikoje, o ne Europoje. Vanduo čia vėsesnis dėl upės srovės, bet maudynės – itin gaivios.
- Seitan Limania: Dar prieš dešimtmetį apie šią vietą žinojo tik vietiniai ir ožkos. Dabar tai „Instagram” hitas netoli Chanijos. Zigzaguotas nusileidimas uolomis veda į mažą, tarp stačių uolų įsispraudusį paplūdimį su neįtikėtinai mėlynu vandeniu.
Kalnų didybė ir žygeivių rojus
Daugelis pamiršta, kad Kreta iš esmės yra kalnų sala, iškilusi iš jūros. Kalnai čia diktuoja gyvenimo būdą, klimatą ir charakterį. Žymiausias gamtos paminklas – Samarijos tarpeklis. Tai ilgiausias tarpeklis Europoje (apie 16 km), kurio įveikimas yra tikras iššūkis ir nuotykis. Kelionė prasideda Omalos plynaukštėje, leidžiantis stačiais „Xyloskalo” laiptais, ir baigiasi Agia Roumeli kaimelyje prie Libijos jūros. Einant tarpekliu, sienos vietomis susiaurėja iki vos kelių metrų, o viršuje jos kyla šimtus metrų į dangų. Tai visos dienos išbandymas kojoms, bet atgaiva sielai.
Jei Samarija atrodo per sunki, rinkitės Imbros tarpeklį. Jis trumpesnis (apie 8 km), lengviau praeinamas, bet ne mažiau įspūdingas. Čia galite pajusti kalnų tylą ir užuosti laukinių žolelių aromatą be didelio fizinio nuovargio.
Kalnuose slypi ir mitologinė Kretos pusė. Lasičio plynaukštėje esantis Dikti urvas (Dikteon Andron) laikomas paties Dzeuso gimimo vieta. Nusileidimas į vėsų urvą su stalaktitais ir stalagmitais sukuria mistinę atmosferą, kurią dar labiau sustiprina suvokimas, jog šioje vietoje žmonės meldėsi tūkstančius metų.
Kretos virtuvė: Kodėl ji laikoma sveikiausia pasaulyje?
Kretos dieta – tai ne mada, tai ilgaamžiškumo paslaptis. Tyrimai rodo, kad kretiečiai serga širdies ligomis rečiau nei dauguma europiečių, ir to priežastis slypi lėkštėje. Čia maistas yra paprastas, bet produktai – aukščiausios kokybės. Pagrindas, žinoma, yra vietinis alyvuogių aliejus, kuris pilamas visur ir gausiai.
Būdami Kretoje privalote paragauti:
- Dakos: Kretietiška „bruschetta”. Kietas miežinis džiūvėsis, sumirkytas vandenyje ir aliejuje, apdengtas smulkintais pomidorais, mizithra (šviežiu ožkos sūriu) ir raudonėliais.
- Gamopilafo: Tradicinis vestuvių plovas. Atrodo kaip rizotas, virtas sodriame mėsos sultinyje su citrina ir „stakovoutiro” (vietiniu sviestu). Skonis – riebus, turtingas ir nepamirštamas.
- Kalitsounia: Maži pyragėliai su sūriu arba žolelėmis, dažnai patiekiami su medumi.
- Apaki: Vyne marinuota ir rūkyta kiauliena, kurią rasite tik Kretoje.
Ir, žinoma, Cikudija (Tsikoudia), dažniau žinoma kaip Raki. Tai stiprus vynuogių išspaudų gėrimas. Tačiau Kretoje Raki nėra skirtas „pasigerti”. Tai bendravimo įrankis. Jums jį atneš po vakarienės „namų sąskaita” kartu su vaisiais ar desertu. Atsisakyti – nemandagu, nes tai svetingumo („Philoxenia”) ženklas. Raki geriama lėtai, mėgaujantis pokalbiu.
Pietinė pakrantė: Laukinė ir neprijaukinta
Jei šiaurinė Kretos pakrantė yra nusėta viešbučių ir greitkelių, tai pietinė – visiška jos priešingybė. Čia kalnai krenta tiesiai į Libijos jūrą, o keliai dažnai virsta serpantinais, nuo kurių gniaužia kvapą. Pietūs yra skirti tiems, kurie nori pabėgti nuo civilizacijos.
Sfakia regionas yra žinomas kaip maištingiausia salos dalis. Vietiniai čia visada nešiojo ginklus ir niekada iki galo nepakluso jokiems užkariautojams. Čia rasite Loutro kaimelį – baltų namelių oazę, kurią galima pasiekti tik laivu arba pėsčiomis. Jokių automobilių, jokių didelių viešbučių. Tik jūra, tavernos ir ramybė. Kiek toliau į rytus – Matala, buvęs hipių rojus, kur 7-ajame dešimtmetyje urvuose gyveno „gėlių vaikai”. Nors dabar Matala tapo turistine, ji vis dar išlaiko tą laisvą, neįpareigojančią atmosferą.
Praktiniai patarimai keliaujantiems lietuviams
Mes, lietuviai, mėgstame nepriklausomybę, todėl geriausias būdas pažinti Kretą – išsinuomoti automobilį. Viešasis transportas veikia neblogai tarp didžiųjų miestų, bet jis niekada nenuveš jūsų į slapčiausias įlankas ar autentiškus kalnų kaimelius.
Vairavimas: Kretos kelių kultūra yra specifinė. Pagrindiniame kelyje (New National Road) įprasta važiuoti kelkraščiu, kad praleistumėte greičiau važiuojančius. Tai ne taisyklė, tai mandagumo gestas. Kalnų keliuose didžiausias pavojus – ne kiti automobiliai, o ožkos. Jos mėgsta gulėti ant įšilusio asfalto arba staiga iššokti iš už posūkio. Būkite budrūs.
Sezoniškumas: Jei galite, venkite rugpjūčio. Tai laikas, kai visa Graikija atostogauja, kainos pasiekia piką, o karštis gali būti varginantis. Gegužė, birželis, rugsėjis ir spalis – idealūs mėnesiai. Jūra jau (arba dar) šilta, o oras leidžia ne tik gulėti, bet ir keliauti.
Atsiskaitymas: Nors kortelės priimamos daugelyje vietų, kalnų kaimeliuose ir mažose tavernose grynieji pinigai vis dar yra karaliai. Visada turėkite smulkių eurų.
Kultūrinis kodas: „Siga-Siga”
Tai frazė, kurią išgirsite dažnai. „Siga-Siga” reiškia „lėtai, lėtai”. Tai ne tinginystė, tai gyvenimo filosofija. Kretoje niekas nevyksta skubant. Kava geriama valandą, vakarienė trunka tris. Atvykus iš nuolat skubančios Lietuvos, pirmas dienas tai gali erzinti. Padavėjas neskuba? Autobusas vėluoja? Nesinervinkite. Priimkite tai kaip pamoką. Kreta moko mus sustoti ir mėgautis akimirka. Kai nustosite kovoti su laiku ir pasiduosite salos ritmui, suprasite, kodėl žmonės čia tokie laimingi.
Kreta nėra vieta, kurią tiesiog „aplankote”. Tai vieta, kurią „išgyvenate”. Tai druskos skonis ant lūpų po maudynių Libijos jūroje, tai čirškiančių cikadų garsas vidurdienį, tai senolio šypsena kalnų kaimelyje, siūlančio jums stiklinę vandens. Tai sala, kuri įsiskverbia į širdį ir verčia sugrįžti vėl ir vėl. Nes vieną kartą paragavus Kretos, jokia kita vieta nebeatrodys tokia pilna gyvybės.
