Koliziejus: Amžinosios Romos Širdis ir Kruvinų Žaidynių Arena

Pačioje Romos širdyje, apsuptas triukšmingų gatvių ir modernaus miesto šurmulio, stovi monumentas, tapęs ne tik Italijos, bet ir viso Vakarų pasaulio civilizacijos simboliu. Tai – Koliziejus, arba, kaip jį vadino patys romėnai, Flavijų amfiteatras. Šiandien mes matome tik didingus griuvėsius, laiko ir žmonių nuniokotą milžiną, tačiau net ir šie akmenys vis dar alsuoja istorija – pasakojimais apie imperatorių galią, genialią inžineriją, gladiatorių šlovę ir tūkstančių pasmerktųjų kančias. Tai ne tik turistų traukos centras, bet ir gyvas praeities liudininkas, leidžiantis mums prisiliesti prie Senovės Romos pasaulio, jo didybės ir žiaurumo.

Didybės Gimimas – Flavijų Amfiteatras

Koliziejaus istorija prasideda neramiais laikais, po liūdnai pagarsėjusio imperatoriaus Nerono savižudybės ir po jos sekusio chaotiško „Keturių imperatorių metų“ pilietinio karo. Į valdžią atėjęs Vespasianas, Flavijų dinastijos pradininkas, siekė ne tik stabilizuoti imperiją, bet ir ištrinti savo pirmtako atminimą bei pelnyti Romos liaudies palankumą. Vienas iš ambicingiausių jo projektų buvo pastatyti didžiausią kada nors matytą amfiteatrą. Simboliška, kad statyboms buvo pasirinkta vieta, kurioje anksčiau tyvuliavo dirbtinis ežeras, priklausęs Nerono prabangiems „Aukso namams“ (Domus Aurea). Taip Vespasianas ne tik sunaikino nekenčiamo tirono palikimą, bet ir grąžino šią žemę Romos žmonėms, pastatydamas jiems skirtą pramogų statinį.

Statybos prasidėjo apie 70-72 m. po Kr. ir buvo finansuojamos iš gausaus karo grobio, atkeliavusio po Jeruzalės nusiaubimo Pirmojo Judėjos-Romos karo metu. Dešimtys tūkstančių karo belaisvių ir vergų dirbo milžiniškoje statybų aikštelėje. Iš Tiburo (šiuolaikinio Tivolio) karjerų buvo gabenami didžiuliai travertino akmens blokai, kurie tapo išorinės sienos pagrindu. Taip pat gausiai naudotas tufas ir betonas – romėnų inžinerijos stebuklas, leidęs sukurti tvirtas ir ilgaamžes arkas bei skliautus. Vespasianas nespėjo pamatyti užbaigto amfiteatro – jis mirė 79 m. Statybas užbaigė jo sūnus ir įpėdinis Titas, kuris 80 m. surengė įspūdingas atidarymo iškilmes, trukusias net 100 dienų. Jų metu, pasak istorikų, arenoje žuvo tūkstančiai gladiatorių ir laukinių žvėrių. Galutinius statinio štrichus, įskaitant sudėtingą požeminę dalį, pridėjo jaunesnysis Tito brolis imperatorius Domicianas.

Architektūros Stebuklas

Koliziejus yra ne tik didžiulis, bet ir neįtikėtinai gerai suprojektuotas statinys. Jo elipsės forma (189 metrų ilgio ir 156 metrų pločio) užtikrino, kad visi žiūrovai puikiai matytų arenoje vykstantį veiksmą. Apskaičiuota, kad jame galėjo tilpti nuo 50 000 iki 80 000 žiūrovų – skaičius, prilygstantis šiuolaikiniams didžiausiems stadionams.

Geniali Inžinerija ir Dizainas

Pagrindinis Koliziejaus architektūrinis elementas yra arka. Trys aukštai, sudaryti iš 80 arkų kiekviename, ne tik suteikė statiniui lengvumo ir elegancijos, bet ir atliko esminę konstrukcinę funkciją, paskirstydami milžinišką svorį. Kiekvieno aukšto arkas puošė skirtingo stiliaus kolonos: dorėninės pirmame aukšte, jonėninės antrame ir korintinės trečiame, atspindinčios klasikinės architektūros kanonus. Ketvirtasis, viršutinis aukštas buvo vientisa siena su mažais langais, papuošta korintiniais piliastrais.

Viena iš genialiausių Koliziejaus savybių buvo jo žiūrovų srautų valdymo sistema. Pro 80 arkinių įėjimų, vadinamų vomitoria (dgs. nuo vomitorium), minios žiūrovų galėjo greitai ir tvarkingai patekti į savo vietas ir lygiai taip pat greitai ištuštinti amfiteatrą po renginio. Kiekvienas bilietas (greičiausiai molinė lentelė) turėjo nurodytą įėjimo, sektoriaus ir eilės numerį – sistema, kuri iš esmės naudojama ir šiandien.

Sėdėjimo vietos (cavea) buvo griežtai suskirstytos pagal socialinę padėtį. Arčiausiai arenos, ant marmurinių suolų, sėdėjo senatoriai. Aukščiau – raiteliai (equites). Dar aukščiau – pasiturintys piliečiai, o pačiame viršuje, ant medinių suolų, spaudėsi varguomenė, moterys ir vergai. Toks išdėstymas buvo tarsi miniatiūrinis Romos visuomenės modelis.

Požeminis Pasaulis – Hipogėjus

Po medine, smėliu pabarstyta arena slėpėsi dviejų aukštų labirintas – hipogėjus (hypogeum). Tai buvo sudėtingas tinklas tunelių, narvų, patalpų ir keltuvų sistemų, kurios leisdavo į arenos vidurį netikėtai iškelti gladiatorius, pasmerktuosius ar egzotiškus žvėris. Įsivaizduokite žiūrovų nuostabą, kai staiga, tarsi iš niekur, prieš juos išdygdavo riaumojantis liūtas ar dramblių kaimenė. Ši požeminė sistema, įrengta Domiciano laikais, buvo technikos viršūnė, leidusi paversti žaidynes dar labiau kvapą gniaužiančiu reginiu. Iki hipogėjaus įrengimo, manoma, kad areną būdavo įmanoma užtvindyti ir joje rengti inscenizuotus jūrų mūšius – naumachiae.

Velariumas – Apsauga nuo Saulės

Dar vienas romėnų inžinerijos šedevras buvo velariumas – milžiniška brezentinė uždanga, kuri karštomis dienomis dengdavo žiūrovų vietas ir saugojo jas nuo kaitrios Italijos saulės. Šį sudėtingą mechanizmą, sudarytą iš daugybės lynų ir skriemulių, valdė speciali jūreivių komanda iš Mizeno karinio laivyno. Tai buvo tarsi milžiniškas stadiono stogas, kurį buvo galima išskleisti ir suskleisti priklausomai nuo oro sąlygų.

Gyvenimas ir Mirtis Arenoje

Koliziejus buvo ne tik architektūros paminklas, bet ir pramogų, propagandos bei socialinės kontrolės mašina. Žaidynės (ludi) buvo dovana Romos liaudžiai, būdas imperatoriams pademonstruoti savo dosnumą ir galią. Renginiai čia trukdavo visą dieną ir turėjo savo programą.

• Venationes (Medžioklės): Rytas dažniausiai prasidėdavo nuo laukinių gyvūnų medžioklių. Iš visų imperijos kampelių – Afrikos, Azijos, Europos – į Romą būdavo gabenami liūtai, tigrai, lokiai, drambliai, raganosiai, krokodilai ir stručiai. Jie būdavo pjudomi vieni su kitais arba juos medžiodavo specialiai apmokyti medžiotojai (venatores). Tai buvo ne tik pramoga, bet ir akivaizdi Romos galios demonstracija, parodanti, kad imperijos gniaužtai siekia tolimiausius pasaulio kraštus.
• Noxii (Egzekucijos): Vidurdienį ateidavo laikas viešoms egzekucijoms. Nusikaltėliai, karo belaisviai ir krikščionys būdavo pasmerkiami mirčiai pačiais žiauriausiais būdais. Populiariausia bausmė buvo damnatio ad bestias – atidavimas sudraskyti laukiniams žvėrims. Kartais egzekucijos būdavo paverčiamos mitologinių scenų inscenizacijomis, kuriose pasmerktasis atlikdavo tragiško herojaus vaidmenį.
• Munera (Gladiatorių Kovos): Popietė būdavo skirta svarbiausiam ir laukiamiausiam renginiui – gladiatorių kovoms. Gladiatoriai dažniausiai būdavo vergai, nusikaltėliai ar karo belaisviai, tačiau tarp jų pasitaikydavo ir laisvų žmonių, kurie siekė šlovės ir turtų. Jie buvo treniruojami specialiose mokyklose ir skirstomi į tipus pagal ginkluotę ir kovos stilių: retiarius su tinklu ir trišakiu, secutor su skydu ir kalaviju, šarvuotas murmillo ir daugelis kitų. Nors Holivudo filmai dažnai vaizduoja, kad kiekviena kova baigdavosi mirtimi, realybėje gladiatoriai buvo brangus turtas, ir jų savininkai nebuvo suinteresuoti juos prarasti. Dažnai nugalėtojo likimą spręsdavo minia ir renginio organizatorius, o gerai pasirodžiusiam pralaimėtojui galėjo būti dovanota gyvybė. Sėkmingiausi gladiatoriai tapdavo tikromis superžvaigždėmis, kurių vardus žinojo visa Roma.

Koliziejaus Nuosmukis ir Atgimimas

Koliziejaus šlovės dienos truko beveik keturis šimtmečius. Tačiau, plintant krikščionybei, kuri smerkė pagoniškas ir žiaurias pramogas, bei silpstant Vakarų Romos imperijos ekonominei galiai, žaidynės tapo vis retesnės. Paskutinė gladiatorių kova Koliziejuje įvyko 435 m., o paskutinė gyvūnų medžioklė – 523 m.

Viduramžiais didingas amfiteatras buvo apleistas. Jį niokojo žemės drebėjimai, ypač galingas 1349 m. drebėjimas, po kurio sugriuvo visa pietinė išorinė siena. Vėliau Koliziejus virto tvirtove, kurią valdė įtakingos Romos šeimos, o galiausiai – milžinišku akmenų karjeru. Iš jo sienų išlupti travertino blokai, marmuro apdaila ir metalinės jungtys buvo panaudotos statant daugybę kitų garsių Romos pastatų, įskaitant Šv. Petro baziliką, Palazzo Venezia ir Palazzo Barberini. Būtent tada ir gimė posakis: „Ko nepadarė barbarai, tą padarė Barberiniai“ (Quod non fecerunt barbari, fecerunt Barberini).

Tik XVIII a., popiežiaus Benedikto XIV iniciatyva, Koliziejus buvo paskelbtas šventa vieta, kankinių atminimo simboliu, ir jo naikinimas sustabdytas. Romantizmo epochoje apgriuvęs amfiteatras tapo menininkų ir poetų įkvėpimo šaltiniu, didingos praeities ir gamtos pergalės prieš žmogaus kūrinius simboliu.

Koliziejus Šiandien – Patarimai Lankytojams

Šiandien Koliziejus yra vienas lankomiausių pasaulio paminklų, kasmet pritraukiantis milijonus turistų. Norint išvengti milžiniškų eilių, ypač sezono metu, bilietus primygtinai rekomenduojama įsigyti internetu iš anksto. Bilietas dažniausiai galioja dvi dienas ir apima ne tik patį Koliziejų, bet ir greta esančius Romos forumą bei Palatino kalvą – visą antikinės Romos širdį.

Vaikščiodami po Koliziejaus koridorius, pakilę į viršutinius aukštus ir žvelgdami žemyn į areną bei atvertą hipogėjų, galite beveik išgirsti praeities aidus: riaumojančią minią, žvangančius ginklus ir laukinių žvėrių staugimą. Tai patirtis, kuri sukrečia ir palieka neišdildomą įspūdį. Norintys dar gilesnio patyrimo gali užsisakyti specialias ekskursijas į požemius arba į aukščiausius, paprastai lankytojams uždarytus lygius, nuo kurių atsiveria stulbinanti Romos panorama.

Koliziejus yra daugiau nei akmenų krūva. Tai paminklas žmogaus genialumui ir žiaurumui, galios troškimui ir minios alkio pramogoms liudijimas. Jis pasakoja mums istoriją apie imperiją, kuri pastatė amžinąjį miestą, bet savo didybę grindė krauju ir smėliu. Stovint priešais šį milžiną, neįmanoma nesižavėti jo masteliu ir kartu nejusti šiurpulio, galvojant apie čia vykusias dramas. Tai vieta, kurioje susitinka praeitis ir dabartis, priverčianti susimąstyti ne tik apie Romos, bet ir apie visos žmonijos istorijos vingius.