Brazilija: Milžinė, kurią reikia pajausti, o ne tik pamatyti

Brazilija nėra tiesiog valstybė. Tai – atskira visata, pulsuojanti Pietų Amerikos širdyje. Tai kraštas, kuris užima pusę žemyno ir talpina savyje tiek įvairovės, kiek visa Europa kartu sudėjus. Čia gamta diktuoja taisykles, o žmonės gyvena taip, lyg kiekviena diena būtų paskutinė šventė. Pamirškite viską, ką matėte atvirukuose – tikroji Brazilija yra kur kas intensyvesnė, triukšmingesnė ir, be abejonės, labiau įtraukianti. Ji kvepia drėgme ir tropiniais vaisiais, skamba kaip būgnų dundėjimas ir atrodo kaip begalinis spalvų vandenynas.

Daugelis keliautojų į Braziliją vyksta vedami stereotipų: pamatyti Rio de Žaneiro karnavalą, nusifotografuoti prie Kristaus Atpirkėjo statulos ar pagulėti Kopakabanos paplūdimyje. Tačiau tai – tik paviršius. Tikroji šios šalies magija slypi ten, kur baigiasi turistiniai maršrutai: džiunglių glūdumoje, kur vis dar gyvena civilizacijos nepaliestos gentys, dulkėtuose kolonijiniuose miesteliuose, kuriuose sustojęs laikas, ir moderniuose megapoliuose, kur betonas susilieja su meniu.

Rio de Žaneiras: Daugiau nei atvirukas

Rio de Žaneiras, vietinių meiliai vadinamas tiesiog „Rio”, yra miestas, kuris pribloškia savo geografija. Tai vieta, kur kalnai krenta tiesiai į vandenyną, o žmogus tiesiog rado būdą įsisprausti tarp uolų ir džiunglių. Nors Kristaus Atpirkėjo statula (Cristo Redentor) ant Korkovado kalno yra privalomas objektas, tikrąjį miesto pulsą pajusite ne ten.

Brazilija: Milžinė, kurią reikia pajausti, o ne tik pamatyti

Norėdami suprasti Rio, turite nusileisti ant žemės. Ipanema ir Leblonas – tai rajonai, kuriuose gimė bosanova. Čia paplūdimys nėra tik vieta degintis; tai socialinis klubas, sporto salė ir podiumas viename. Stebint saulėlydį ant Arpoadoro uolos, kai tūkstančiai žmonių ploja saulei panyrant į Atlanto vandenyną, supranti, kodėl brazilai laikomi vienais laimingiausių žmonių pasaulyje.

Tačiau Rio turi ir kitą pusę. Favelos – lūšnynai, lipantys į stačius kalvų šlaitus – yra neatsiejama miesto dalies. Nors anksčiau tai buvo zonos, į kurias turistams kelti koją buvo griežtai draudžiama, dabar organizuojami turai (pavyzdžiui, į Vidigal ar Rocinha favelas) leidžia pamatyti kitokį gyvenimą. Tai nėra skurdo turizmas, jei pasirenkate atsakingus gidus – tai būdas suprasti socialinę nelygybę ir pamatyti bendruomenių kūrybiškumą, kuris čia veržiasi per muziką ir meną.

Amazonė: Žemės plaučių didybė

Jei Rio yra Brazilijos širdis, tai Amazonė – jos siela. Tai didžiausias atogrąžų miškas pasaulyje, apimantis teritoriją, didesnę nei visa Vakarų Europa. Kelionė į Amazonę prasideda Manause – mieste, kuris XIX a. kaučiuko bumo metu buvo vienas turtingiausių pasaulyje. Čia stovi didingas operos teatras, pastatytas viduryje džiunglių, kuriam medžiagos buvo plukdomos tiesiai iš Europos.

Palikus Manausą ir pasinėrus į upių labirintą, pasaulis pasikeičia. Čia tyla yra apgaulinga – ji kupina vabzdžių čirškimo, paukščių klyksmų ir medžių šlamėjimo. Amazonės upė vietomis tokia plati, kad nematyti kito kranto. Vienas įspūdingiausių reiškinių – „Vandenų susitikimas” (Encontro das Águas), kur tamsus Rio Negro vanduo teka greta šviesiai rudo Amazonės (Solimões) vandens kelis kilometrus nesusimaišydamas dėl skirtingo tankio ir temperatūros.

Nakvynė džiunglių lodžijoje yra patirtis, kurios nepamiršite. Naktiniai žygiai ieškant kaimanų, piranijų žvejyba (kuri, beje, yra visai ne tokia pavojinga, kaip rodoma filmuose) ir susitikimai su vietinėmis bendruomenėmis keičia požiūrį į gamtą. Čia supranti, koks trapus yra mūsų pasaulis.

Salvadoras ir Bahijos mistika: Brazilijos Afrika

Jei norite pajusti afrikietiškas Brazilijos šaknis, turite keliauti į šiaurės rytus, į Salvadorą. Tai Bahijos valstijos sostinė ir pirmoji Brazilijos sostinė. Čia ore tvyro palmių aliejaus (dendê) kvapas, o gatvėse nuolat skamba būgnai.

Salvadoro senamiestis, Pelourinho, yra įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Jo spalvoti kolonijiniai pastatai ir akmenimis grįstos gatvelės mena sunkią vergijos istoriją, tačiau šiandien tai yra kultūros centras. Čia gimė kapueira (capoeira) – kovos menas, užmaskuotas kaip šokis, kurį vergai sukūrė savigynai.

Bahijoje religija yra unikalus mišinys. Candomblé apeigos, kuriose garbinami afrikietiški dievai (Orixás), čia persipina su katalikybe. Nustebsite pamatę, kaip vietiniai sekmadienį eina į mišias auksu tviskančioje Šv. Pranciškaus bažnyčioje, o vėliau aukoja gėles vandenyno deivei Iemanjá.

Igvasu kriokliai: Gamtos jėgos demonstracija

Pietuose, pasienyje su Argentina, gamta surengė dar vieną spektaklį. Igvasu kriokliai (Foz do Iguaçu) yra vieta, kurioje žmogus pasijunta menkas. Tai ne vienas krioklys, o 275 kaskadų sistema, besidriekianti beveik 3 kilometrus. Sakoma, kad pamačiusi Igvasu, JAV pirmoji ponia Eleanor Roosevelt ištarė: „Vargšė Niagara!”.

Brazilijos pusė siūlo geriausią panoraminį vaizdą. Čia galite eiti takais, kurie veda tiesiai į „Velnio gerklę” (Garganta do Diabo) – galingiausią krioklio dalį. Vandens griausmas toks stiprus, kad susikalbėti neįmanoma, o purslai sušlapina kiaurai per kelias sekundes. Drąsesniems siūlomi pasiplaukiojimai valtimis po krentančiu vandeniu – tai adrenalino dozė, kuriai neprilygsta jokie atrakcionų parkai.

Lençóis Maranhenses: Dykuma, kurioje galima plaukioti

Viena iš mažiausiai žinomų, bet labiausiai vizualiai stulbinančių vietų Brazilijoje yra Lençóis Maranhenses nacionalinis parkas. Įsivaizduokite begalines balto smėlio kopas, kurios atrodo kaip Sachara, tačiau jose… pilna vandens. Liūčių sezono metu (pirmąjį metų pusmetį) tarp kopų susiformuoja tūkstančiai krištolo skaidrumo gėlo vandens lagūnų. Vaizdas yra visiškai siurrealistinis.

Tai vieta, kur nėra kelių – tik smėlis ir vanduo. Keliautojai čia atvyksta visureigiais, o po parką vaikšto pėstomis. Maudynės šiltose, lietaus vandens pripildytose lagūnose vidury dykumos yra patirtis, kurią sunku apibūdinti žodžiais. Tai vienas fotogeniškiausių pasaulio kampelių.

San Paulas ir lietuviškas pėdsakas

Kalbant apie Braziliją, negalima nepaminėti San Paulo – didžiausio miesto Pietų pusrutulyje. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip betono džiunglės, kupinos kamščių ir smogo. Tačiau San Paulas yra Brazilijos ekonominis variklis ir kultūrinė laboratorija. Čia rasite geriausius restoranus, muziejus ir naktinį gyvenimą.

Lietuviams San Paulas yra ypatingas. Vila Zelina rajone gyvena didelė lietuvių bendruomenė. Čia pamatysite gatvių pavadinimus lietuviškomis pavardėmis, bažnyčią, kurioje mišios vyksta lietuvių kalba, ir parduotuves, prekiaujančias juoda duona ar krupniku. Tai unikalus jausmas – būti už tūkstančių kilometrų nuo namų, tropikų karštyje, ir staiga išgirsti gimtąją kalbą ar pamatyti Vyčio ženklą.

Pantanalis: Tikroji laukinė gamta

Nors visi kalba apie Amazonę, geriausia vieta stebėti laukinius gyvūnus Brazilijoje iš tiesų yra Pantanalis. Tai didžiausia pasaulyje šlapynė. Skirtingai nei tankiose Amazonės džiunglėse, kur gyvūnai slepiasi aukštai medžiuose, Pantanalyje atviras kraštovaizdis leidžia lengvai pamatyti kapibaras (didžiausius pasaulio graužikus), skruzdėdas, tukanus ir, jei pasiseks, didingąjį jaguarą.

Tai vieta fotografams ir gamtos mylėtojams. Čia nėra prabangių viešbučių, tik paprastos fermos (fazendas), pritaikytos turistams, tačiau būtent tas paprastumas ir leidžia pajusti ryšį su gamta.

Gastronominė kelionė: Skonių sprogimas

Brazilijos virtuvė yra tokia pat įvairi, kaip ir jos žmonės. Kiekvienas regionas turi savo specifiką, tačiau yra keletas dalykų, kuriuos privalote paragauti:

  • Feijoada: Nacionalinis patiekalas. Tai tirštas juodųjų pupelių troškinys su įvairia mėsa (dažniausiai kiauliena), patiekiamas su ryžiais, kopūstais ir apelsino griežinėliais. Tai sunkus, sotus maistas, dažniausiai valgomas šeštadieniais.
  • Churrasco: Braziliškas barbekiu. Pietų Brazilijoje (ypač Rio Grande do Sul valstijoje) mėsa yra religija. „Rodizio” stiliaus restoranuose padavėjai neša iešmus su įvairiausiais mėsos gabalėliais tol, kol pasakote „stop”.
  • Açaí: Tai, ką mes Europoje valgome kaip madingą desertą, Amazonėje yra kasdienis maistas. Tikrasis açaí yra žemės skonio, dažniausiai valgomas su tapijokos miltais arba, kaip įprasta Rio, saldintas su guarana ir bananais.
  • Pão de Queijo: Sūrio bandelės. Traškios išorėje, tąsios viduje. Tai geriausias užkandis prie stiprios braziliškos kavos.
  • Caipirinha: Nacionalinis kokteilis iš cachaça (cukranendrių degtinės), laimo, cukraus ir ledo. Paprasta, bet genialu.

Praktiniai patarimai ir saugumas

Brazilija dažnai linksniuojama kriminalinėse suvestinėse, ir nors nereikia paranojiškai bijoti, atsargumas čia būtinas. „Jeitinho Brasileiro” (braziliškas būdas) reiškia gebėjimą suktis iš padėties, tačiau turistui svarbu laikytis kelių taisyklių:

Saugumas

Niekada nedemonstruokite brangių daiktų gatvėje. Telefoną naudokite tik įėję į parduotuvę ar restoraną. Nedėvėkite auksinių papuošalų ar brangių laikrodžių – čia vertinamas paprastumas. Venkite tuščių gatvių naktį, net ir turistiniuose rajonuose. Naudokitės „Uber” arba registruotais taksi, o ne tiesiog stabdykite mašinas gatvėje.

Transportas

Atstumai Brazilijoje milžiniški. Kelionė autobusu iš Rio į Salvadorą gali trukti daugiau nei parą, todėl vidiniai skrydžiai dažnai yra geriausias pasirinkimas. Tačiau, jei turite laiko, prabangūs tolimųjų reisų autobusai („Leito”) yra itin patogūs ir leidžia pamatyti šalies mastą.

Kada vykti?

Brazilija yra milžiniška, todėl klimatas skiriasi. Vasara (mūsų žiema) yra karšta, drėgna ir kupina švenčių, įskaitant karnavalą (vasarį arba kovą). Tai brangiausias ir triukšmingiausias laikas. Jei norite ramybės ir geresnių orų gyvūnų stebėjimui Pantanalyje ar Amazonėje, rinkitės sausąjį sezoną (nuo birželio iki rugsėjo). Tiesa, šalies pietuose tuo metu gali būti vėsu.

Brazilijos fenomenas

Kelionė į Braziliją keičia. Ji išmoko atsipalaiduoti, nes čia niekas nevyksta laiku. Ji išmoko šypsotis, nes net ir sunkiai gyvenantys žmonės čia randa priežasčių džiaugsmui. Ji parodo gamtos didybę, prieš kurią nublanksta visi žmogaus kūriniai.

Tai šalis, kurią sunku „suvirškinti” per vieną kartą. Ji per didelė, per garsi, per daug intensyvi. Bet būtent tame ir slypi jos žavesys. Brazilija ne prašo dėmesio – ji jį pasiglemžia. Ir kai lėktuvas pakyla skrydžiui atgal į Europą, o pro langą matosi tik begalinis vandenynas ir džiunglių žaluma, supranti viena: dalį savo širdies palikai ten, kur saulė šviečia ryškiau, o gyvenimas šoka sambos ritmu.

You may also like...

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *