Grūto parkas ir apylinkės: kur sovietmečio absurdas susitinka su Dzūkijos gamtos ramybe

Kai ištariame žodį „Grūtas“, daugeliui prieš akis iškyla prieštaringai vertinamas, tačiau visame pasaulyje žinomas parkas, kuriame po atviru dangumi sustingę stovi sovietmečio ideologiniai stabai. Tačiau Grūtas – tai kur kas daugiau nei vien tik paminklų ekspozicija. Tai unikali vieta Dzūkijos širdyje, Druskininkų pašonėje, kur niūri istorijos pamoka persipina su kerinčiu gamtos grožiu, o ramus poilsis prie ežero papildo aštrius potyrius, keliančius galybę klausimų ir diskusijų. Leiskimės į išsamią kelionę po Grūtą ir jo apylinkes, atrasdami ne tik tai, kas akivaizdu, bet ir paslėptus šio krašto perlus.

Grūto parkas: kelionė laiku į absurdo teatrą

Grūto parkas, oficialiai vadinamas „sovietine skulptūrų ekspozicija“, yra bene labiausiai atpažįstamas šios vietovės objektas. Atidarytas 2001 metais, jis tapo ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio masto fenomenu. Tai vieta, kuri nepalieka abejingų – vieniems ji kelia pasipiktinimą, kitiems – smalsumą, tretiems – tamsaus humoro jausmą. Bet kokiu atveju, tai yra gyva ir paveiki istorijos pamoka.

Kaip gimė ši drąsi ir prieštaringa idėja?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visoje šalyje pradėti masiškai demontuoti sovietiniai paminklai. Leninai, stalinai, vietiniai komunistų veikėjai krito iš savo pjedestalų miestų aikštėse. Iškilo natūralus klausimas: ką su jais daryti? Dauguma jų buvo tiesiog suversti į sandėlius, pasmerkti dulkėti ir pamažu nykti užmarštyje. Tačiau verslininkas Viliumas Malinauskas, aistringas grybautojas ir šio krašto mylėtojas, pamatė kitokią galimybę.

Jo idėja buvo ne garbinti ar atgaivinti praeitį, o priešingai – surinkti šiuos ideologinius simbolius į vieną vietą ir juos demaskuoti. Parodyti visą sovietinės propagandos melą, dirbtinumą ir absurdą. Parkas buvo sąmoningai kuriamas kaip Sibiro lagerių (GULAG’ų) imitacija: mediniai takeliai, sargybos bokšteliai, spygliuotos vielos tvoros. Visa tai tam, kad lankytojas ne tik pamatytų skulptūras, bet ir pajustų slegiančią to laikmečio atmosferą, kurioje baimė ir kontrolė buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Nors idėja sulaukė didžiulio pasipriešinimo ir karštų debatų, V. Malinausko atkaklumo dėka parkas vis dėlto buvo įkurtas ir tapo vienu lankomiausių objektų Lietuvoje.

Ekspozicijos gidas: ką slepia pušynai?

Vaikštant po Grūto parką apima siurrealus jausmas. Tarp aukštų, ošiančių dzūkiškų pušų išnyra dešimtys bronzinių ir granitinių figūrų. Štai Vladimiras Leninas, įvairiomis pozomis rodantis šviesų rytojų, šalia jo – grėsmingas Josifas Stalinas, Feliksas Dzeržinskis ir visa plejada vietinių kolaborantų, tokių kaip Vincas Mickevičius-Kapsukas ar Antanas Sniečkus. Ištraukti iš savo įprastinės, didingos aplinkos miesto centruose ir sustatyti miško tankmėje, jie praranda savo galią ir atrodo tiesiog komiškai bei apgailėtinai.

Ekspozicija suskirstyta į kelias zonas. Vienoje – totalitarizmo vadai, kitoje – ideologinėje kovoje dalyvavę veikėjai, trečioje – raudonieji partizanai. Parke galima pamatyti ne tik skulptūras. Čia veikia ir keli paviljonai, kuriuose eksponuojami to meto plakatai, paveikslai, vėliavos, spaudiniai ir kiti sovietinės propagandos atributai. Įrengta netgi medinė troba, imituojanti skaityklą, kurioje skambėjo propagandinės dainos ir buvo rodomi ideologiniai filmai. Visa tai sukuria neįtikėtinai stiprų poveikį, leidžiantį lankytojui pačiam įvertinti sovietinės sistemos esmę – ne per sausus istorijos vadovėlių faktus, bet per autentiškus, emociškai paveikius simbolius.

Daugiau nei skulptūros: zoologijos sodas ir sovietinė „nostalgija“

Suprasdami, kad vien niūrios istorijos gali nepakakti pritraukti platesnę auditoriją, parko įkūrėjai jį papildė ir kitomis pramogomis. Šis sprendimas, beje, taip pat vertinamas nevienareikšmiškai – kritikų nuomone, pramogos sumenkina parko idėją. Vis dėlto, tai pavertė Grūtą vieta, įdomia visai šeimai.

Parke veikia nedidelis, bet jaukus zoologijos sodas. Čia galima pamatyti meškas, lūšis, vilkus, stručius, kupranugarius, įvairius paukščius ir kitus gyvūnus. Vaikams įrengta žaidimų aikštelė su senoviniais, dar sovietmetį menančiais atrakcionais. Šis kontrastas tarp Lenino statulų ir vaikiško juoko karuselėse tik dar labiau sustiprina absurdo pojūtį.

Neatsiejama parko dalis – kavinė, kurioje galima paragauti patiekalų, dvelkiančių sovietmečio dvasia. Lankytojams siūlomi legendiniai šprotų sumuštiniai, silkė su svogūnais, barščiai, kotletai su bulvių koše ir, žinoma, stiklinė kompoto ar giros. Tai savotiška kulinarinė kelionė laiku, kuri vieniems sukelia tikrą nostalgiją, o kitiems leidžia ironiškai pažvelgti į skurdoką anų laikų racioną.

Anapus parko tvoros: Grūto apylinkių gamtos lobynas

Nors Grūto parkas yra pagrindinis traukos centras, būtų didelė klaida apsiriboti tik juo. Grūto apylinkės – tai tikras Dzūkijos gamtos perlas, siūlantis ramybę, atgaivą ir daugybę galimybių aktyviam poilsiui. Išėjus pro slegiančius parko vartus, patenkama į visiškai kitokį pasaulį.

Grūto ežeras ir ošiantys Dzūkijos pušynai

Visai šalia parko tyvuliuoja vaizdingas Grūto ežeras. Jo krantai daugiausia smėlėti, apaugę pušynais, o vanduo – skaidrus ir gaivus. Vasarą čia netrūksta poilsiautojų, kurie mėgaujasi saulės voniomis, maudynėmis ar plaukiojimu valtimis bei vandens dviračiais. Tai puiki vieta atsipūsti po emociškai intensyvaus vizito parke.

Aplink ežerą ir visame regione driekiasi didžiuliai Dzūkijos nacionalinio parko miškai. Tai grybautojų ir uogautojų rojus. Rudenį čia galima pririnkti pilnus krepšius baravykų, raudonikių ar voveraičių, o vasaros pabaigoje miškas mėlynuoja nuo mėlynių ir bruknienojų. Pasivaikščiojimas po tokį mišką, kvėpuojant tyru pušų sakų prisotintu oru, yra tikra terapija kūnui ir sielai. Miškuose gausu pažintinių takų, dviračių trasų, kurios veda pro gražiausias apylinkių vietas.

Kaimo turizmo sodybos ir ramus poilsis

Norintiems pabėgti nuo miesto šurmulio ir pasimėgauti visiška ramybe, Grūto apylinkės siūlo platų kaimo turizmo sodybų pasirinkimą. Čia galima apsistoti jaukiuose nameliuose ant ežero kranto, mėgautis pirties malonumais, žvejoti ar tiesiog tingiai leisti laiką hamake su knyga rankose. Tai puiki alternatyva triukšmingam ir žmonių pilnam Druskininkų kurortui, leidžianti patirti autentišką dzūkišką svetingumą ir gamtos artumą.

Praktiniai patarimai keliaujantiems į Grūtą

Planuojant kelionę į Grūtą, verta žinoti keletą praktinių dalykų, kurie padės išvengti nesklandumų ir maksimaliai pasimėgauti viešnage.

Kaip atvykti?

• Automobiliu: Tai patogiausias būdas. Grūtas yra visai šalia kelio A4 (Vilnius-Druskininkai-Gardinas), maždaug 8 km nuo Druskininkų centro. Nuo Vilniaus ar Kauno kelionė trunka apie 1,5–2 valandas. Prie parko yra erdvi automobilių stovėjimo aikštelė.
• Dviračiu: Iš Druskininkų į Grūtą veda puikus, asfaltuotas dviračių takas, besidriekiantis per pušyną. Tai nuostabus būdas suderinti sportą ir pažintinę kelionę, mėgaujantis grynu oru ir gamtos vaizdais.
• Autobusu: Iš Druskininkų autobusų stoties reguliariai kursuoja vietiniai autobusai Grūto kryptimi. Taip pat galima pasinaudoti taksi paslaugomis.

Kada geriausia lankytis?

Grūtas žavus visais metų laikais, tačiau kiekvienas sezonas turi savo specifiką.

• Vasara (birželis-rugpjūtis): Pats populiariausias laikas. Šilta, veikia visos pramogos, galima maudytis ežere. Tačiau tuo pačiu metu būna ir daugiausiai lankytojų.
• Ruduo (rugsėjis-spalis): Ypatingai gražus metas, kai miškai nusidažo auksinėmis spalvomis. Tai grybų sezono įkarštis. Sovietinės skulptūros, skendinčios rudens rūke, atrodo dar mistiškiau.
• Pavasaris (balandis-gegužė): Bunda gamta, oras gaivus, lankytojų mažiau. Puikus metas ramiam pasivaikščiojimui ir apmąstymams.
• Žiema: Parkas, padengtas sniegu, atrodo visiškai kitaip – atšiauriai ir monumentalialiai. Nors dalis pramogų gali neveikti, unikali patirtis garantuota.

Ką dar nuveikti apylinkėse?

Viešnagė Grūte gali tapti puikia ilgesnės kelionės po Dzūkiją dalimi. Netoliese gausu kitų įdomių objektų:

• Druskininkai: Modernus kurortas su vandens parku, „Snow Arena“ slidinėjimo trasa, K. Dineikos sveikatingumo parku, lynų keliu ir gausybe SPA centrų.
• Liškiavos vienuolyno ansamblis: Įspūdingas baroko perlas ant Nemuno kranto, su bažnyčia ir vienuolynu, kurio požemiuose saugomi mumifikuoti palaikai.

Grūtas – daugiasluoksnė patirtis

Apibendrinant galima drąsiai teigti, kad Grūtas yra daug daugiau nei vien sovietinių skulptūrų sąvartynas ar muziejus. Tai daugiasluoksnė, sudėtinga ir provokuojanti vieta. Tai erdvė, kurioje susiduria tragiška XX amžiaus istorija ir amžina gamtos ramybė. Tai vieta, kuri verčia mąstyti apie laisvės kainą, propagandos galią ir atminties svarbą.

Vieni čia atvyksta iš smalsumo, kiti – norėdami parodyti vaikams ar anūkams, kokioje sistemoje gyveno jų tėvai ir seneliai. Treti tiesiog ieško ramaus poilsio prie ežero, nekreipdami dėmesio į anapus tvoros stūksančius stabus. Ir visi jie yra teisūs. Nes Grūtas leidžia kiekvienam atrasti savo patirtį, užduoti sau klausimus ir, galbūt, rasti bent dalį atsakymų. Tai neabejotinai viena tų vietų Lietuvoje, kurią pamatyti ir pajusti privalo kiekvienas.