Atlantida: Prarastos Civilizacijos Paslaptis – Tarp Mito ir Realybės

Nuo senų senovės žmoniją jaudina pasakojimai apie prarastus pasaulius, dingusias civilizacijas ir paslėptus lobius. Tačiau jokia kita legenda taip giliai neįsišaknijo mūsų kolektyvinėje sąmonėje kaip pasakojimas apie Atlantidą. Tai vardas, kuris tapo didybės, paslapties ir katastrofiško žlugimo sinonimu. Ar Atlantida tebuvo senovės graikų filosofo Platono fantazijos vaisius, skirtas iliustruoti politines idėjas? O galbūt už šio mito slypi tikra, kvapą gniaužianti istorija apie galingą civilizaciją, kurią negailestingai pasiglemžė vandenyno gelmės? Leiskimės į kelionę laiku ir pabandykime atskleisti šią tūkstantmečius trunkančią paslaptį.

Platono Palikimas: Kur Gimė Legenda?

Visos kalbos apie Atlantidą prasideda ir baigiasi vienu žmogumi – Platonu. Būtent jo dviejuose dialoguose, „Timajuje“ ir „Kritijuje“, parašytuose maždaug 360 m. pr. Kr., pasaulis pirmą kartą išgirdo apie šią salą-karalystę. Pasak Platono, šią istoriją jam papasakojo jo giminaitis Kritijas, kuris ją išgirdo iš savo senelio, o tas – iš didžiojo Atėnų įstatymų leidėjo Solono. Solonas, viešėdamas Egipte, iš senų išminčių kunigų sužinojo apie galingą imperiją, egzistavusią prieš 9000 metų (t.y. maždaug 9600 m. pr. Kr.).

Platono aprašymas tiesiog stulbina savo detalumu. Atlantida buvusi didesnė už Libiją (tuometinę Šiaurės Afriką) ir Aziją (Mažąją Aziją) kartu paėmus. Ji plytėjo Atlanto vandenyne, anapus „Heraklio stulpų“ (Gibraltaro sąsiaurio). Tai buvo neaprėpiamų turtų ir gamtos išteklių kraštas. Kalnuose glūdėjo įvairių metalų, įskaitant paslaptingąjį, tik ten randamą orichalką – metalą, kuris, pasak Platono, „žėrėjo ugnies atšvaitais“ ir savo verte nusileido tik auksui.

Sostinė, taip pat vadinama Atlantida, buvo inžinerijos stebuklas. Ji buvo pastatyta ant kalvos, kurią supo trys koncentriniai vandens kanalai ir du žemės žiedai, sujungti tiltais. Pačiame centre stovėjo didinga šventykla, skirta Poseidonui ir jo mylimajai mirtingajai Kleito. Šventykla buvo padengta sidabru, o jos stogo viršūnės – auksu. Aplink plytėjo karališkieji rūmai, sodai, hipodromas ir uostai, kuriuose švartavosi galingas Atlantidos laivynas.

Atlantai buvo ne tik turtingi, bet ir karingi. Jų imperija valdė daugybę salų ir dalį žemyno, siekdama vis daugiau galios. Galiausiai, jų puikybė ir gobšumas supykdė dievus. Atlantai pradėjo karą prieš senovės atėniečius – tautą, kurią Platonas vaizdavo kaip moraliai tyros ir idealios valstybės pavyzdį. Nors atėniečiai buvo narsesni, Atlantidos galia buvo milžiniška. Tačiau tuomet įsikišo dievai. Pasak Kritijo, „per vieną baisią dieną ir naktį“ Atlantidos salą ištiko baisūs žemės drebėjimai ir potvyniai, ir ji pradingo jūros bangose amžiams.

Daugiau Nei Mitas: Filosofinė Įžvalga ar Istorinis Faktas?

Daugelis šiuolaikinių mokslininkų ir istorikų mano, kad Atlantida yra Platono sukurta alegorija. Filosofas, kurdamas idealios valstybės („Respublika“) modelį, galėjo sugalvoti Atlantidą kaip jos priešingybę – galingą, technologiškai pažangią, bet moraliai sugedusią ir puikybės apakintą imperiją. Jos žlugimas turėjo tapti pamokančia istorija apie tai, kas nutinka, kai valstybė atsisako dorybės ir pasiduoda godumui bei agresijai. Senovės Atėnai, atvirkščiai, simbolizavo kuklią, bet dvasiškai stiprią visuomenę, kuri sugeba atsispirti galingam priešui.

Tačiau ar galėjo Platonas tiesiog išgalvoti tokią detalią istoriją? Kai kurie tyrinėtojai mano, kad net jei Atlantida kaip tokia neegzistavo, Platono pasakojimas galėjo būti įkvėptas realių istorinių įvykių. Juk didelės katastrofos, naikinčios ištisus miestus ir civilizacijas, nebuvo retenybė senovės pasaulyje. Būtent čia prasideda tikrosios Atlantidos paieškos.

Kur Ieškoti Prarastosios Salos? Populiariausios Teorijos

Per šimtmečius Atlantidos ieškotojai siūlė dešimtis, o gal ir šimtus galimų jos buvimo vietų. Nuo Karibų jūros iki Šiaurės jūros, nuo Pietų Amerikos iki Antarktidos – atrodo, kad kiekvienas pasaulio kampelis bent kartą buvo pavadintas potencialia Atlantidos tėvyne. Vis dėlto, kelios teorijos išsiskiria savo populiarumu ir moksliniu pagrindimu.

Santorinio (Tėros) Katastrofa: Įtikinamiausia Versija

Pati populiariausia ir, daugelio nuomone, labiausiai tikėtina teorija sieja Atlantidos mitą su Mino civilizacijos žlugimu. Mino civilizacija klestėjo Kretos saloje ir aplinkinėse Egėjo jūros salose maždaug 3000–1100 m. pr. Kr. Tai buvo itin pažangi kultūra, garsėjanti savo įspūdingais rūmais (pavyzdžiui, Knoso rūmais), meno kūriniais ir prekybiniais ryšiais.

Maždaug 1600 m. pr. Kr. Santorinio (tuomet vadinto Tėra) saloje, esančioje į šiaurę nuo Kretos, įvyko vienas galingiausių ugnikalnio išsiveržimų žmonijos istorijoje. Sprogimas buvo toks stiprus, kad sunaikino didžiąją dalį pačios salos, palikdamas tik įspūdingą, vandens užlietą kalderą, kurią matome ir šiandien. Manoma, kad išsiveržimas sukėlė milžinišką cunamį, kuris nušlavė Kretos pakrantes ir sunaikino minojiečių laivyną bei uostus. Po ugnikalnio išsiveržimo sekė žemės drebėjimai ir pelenų lietus, kuris užklojo derlingas žemes ir galutinai palaužė Mino civilizacijos stuburą.

Panašumai su Platono pasakojimu tiesiog stulbina:

• Apvali forma: Santorinio sala prieš išsiveržimą buvo apvali, o jos centre stūksojo ugnikalnis. Tai primena Platono aprašytą sostinę su koncentriniais vandens ir žemės žiedais.
• Staigus sunaikinimas: Civilizacija buvo sunaikinta per labai trumpą laiką dėl gamtos katastrofos – ugnikalnio ir cunamio. Tai atitinka pasakojimą apie Atlantidos pradingimą „per vieną dieną ir naktį“.
• Pažangi kultūra: Mino civilizacija buvo viena pažangiausių to meto kultūrų, turinti stiprų laivyną ir išvystytą meną bei architektūrą.

Žinoma, yra ir neatitikimų. Svarbiausias – laikas ir vieta. Mino civilizacija žlugo maždaug 900 metų prieš Soloną, o ne 9000. Ir Tėra yra Egėjo jūroje, o ne Atlanto vandenyne. Tačiau šalininkai teigia, kad per šimtmečius perduodant istoriją iš lūpų į lūpas, skaičius „900“ galėjo lengvai virsti „9000“ dėl vertimo ar perrašymo klaidos. O „Atlantas“ senovės graikams galėjo reikšti tiesiog „toli esanti jūra“, nebūtinai dabartinį Atlanto vandenyną.

Kitos Hipotezės: Nuo Viduržemio Jūros iki Atlanto Gelmių

Nors Santorinio teorija yra stipriausia, entuziastai nenuleidžia rankų ir tyrinėja kitas galimybes.

• Viduržemio jūra: Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Atlantida galėjo būti Sardinijoje, Korsikoje, Maltoje ar net Kipre. Šios salos taip pat turi senas ir paslaptingas kultūras, megalitinius statinius, kurie kursto vaizduotę.
• Atlanto vandenynas: Grįžtant prie tiesioginio Platono aprašymo, ieškotojai tyrinėja salas Atlanto vandenyne. Azorų salos, Kanarų salos ar Madeira yra vulkaninės kilmės ir išsidėsčiusios maždaug ten, kur galėjo būti prarastoji sala. XIX a. pabaigoje rašytojas ir politikas Ignatius Donnelly savo knygoje „Atlantida: Prieštvaninis pasaulis“ išpopuliarino idėją, kad Atlantida buvo tikra vieta Atlanto vandenyne, iš kurios kilo visos senovės civilizacijos.
• Bimini kelias: XX a. septintajame dešimtmetyje netoli Bimini salos (Bahamai) po vandeniu buvo atrastas didelių, taisyklingai išsidėsčiusių akmenų darinys, pavadintas „Bimini keliu“. Kai kurie, įskaitant garsųjį mistiką Edgarą Cayce’ą, išpranašavusį Atlantidos atradimą būtent šioje vietoje, iškart paskelbė tai Atlantidos liekanomis. Vis dėlto, geologai yra beveik vieningi, kad tai – natūralus uolienų darinys, vadinamas paplūdimio uoliena (angl. beachrock).

Atlantida Šiuolaikinėje Kultūroje: Nemirtinga Legenda

Nepriklausomai nuo to, ar Atlantida buvo tikra, ar ne, jos legenda yra neįtikėtinai gyvybinga. Ji tapo neišsenkančiu įkvėpimo šaltiniu rašytojams, menininkams, kino kūrėjams ir žaidimų vystytojams. Jules’is Verne’as savo klasikoje „20 000 mylių po vandeniu“ leido kapitonui Nemo aplankyti Atlantidos griuvėsius. Waltas Disney’us sukūrė spalvingą animacinį filmą apie prarastąją imperiją. Atlantida minima begalėje knygų, filmų, kompiuterinių žaidimų, tapdama utopinės, technologiškai pažangios, bet tragiško likimo civilizacijos archetipu.

Ši legenda paliečia giliausias mūsų baimes ir viltis. Baimę staiga prarasti viską, ką sukūrėme, ir viltį, kad kažkur egzistuoja ar egzistavo tobulesnis, išmintingesnis pasaulis. Ji primena mums apie gamtos jėgų galybę ir žmogaus civilizacijos trapumą.

Verdiktas: Ar Paslaptis Kada Nors Bus Atskleista?

Didžioji dauguma archeologų ir istorikų šiandien sutinka, kad Atlantida, tokia, kokią aprašė Platonas, niekada neegzistavo. Nėra jokių geologinių įrodymų apie nuskendusį žemyną Atlanto vandenyne, jokių archeologinių radinių, kurie patvirtintų tokios milžiniškos imperijos buvimą 9600 m. pr. Kr. Labiausiai tikėtina, kad tai – genialus filosofinis mitas, galbūt įkvėptas realios Tėros salos katastrofos, kurią Platonas pritaikė savo pasakojimui.

Tačiau tai nė kiek nesumažina legendos žavesio. Atlantidos paieškos – tai ne tik nuskendusio miesto, bet ir mūsų pačių praeities, mūsų civilizacijos šaknų paieškos. Kol vandenynų dugnas slepia savo paslaptis, o žmonių vaizduotė nepraranda noro svajoti, tol legenda apie Atlantidą gyvuos. Ji liks amžinu priminimu, kad net ir didingiausios imperijos gali kristi, ir kad didžiausios paslaptys slypi ne tik po vandeniu, bet ir pačioje žmogaus prigimtyje.